Čia pateikiame meteorologinių duomenų paaiškinimus ir sutrumpinimus. Visi meteorologiniai matavimai tarpusavyje susiję. Turėdami matavimų visumą galime numatyti oro pasikeitimų tendenciją ir galimus meteorologinius reiškinius.
Vėjo žvarbumas Vėjo žvarbumas - meteorologinis matmuo, nurodantis santykį tarp (žemos) oro temperatūros ir vėjo greičio. Vėjo žvarbumas nusako realiai atviroje vietoje jaučiamą temperatūrą. Kuo žemesnė temperatūra ir stipresnis vėjas, tuo didesnis jo žvarbumas. Net esant 0 °C temperatūrai, jei vėjo greitis yra 15 m/s, vėjo žvarbumas bus -8 °C. Vėjo žvarbumas aktualus tik gyviems organizmams, nes negyvi daiktai neatšąla labiau nei oro temperatūra. Tai svarbus matmuo, norint išvengti nušalimų.
Vėjo žvarbumas ir nušalimų pavojus
Vėjo žvarbumas
Pavojus nušalti
Nuo 0 iki -10
Mažas.
Nuo -10 iki -25
Nedidelis.
Nuo -25 iki -40
Padidėjęs. Atviros kūno vietos gali nušalti per 10-30 minučių.
Nuo -40 iki -48
Didelis. Atviros kūno vietos gali nušalti per 5-10 minučių.
Nuo -48 iki -55
Labai didelis. Atviros kūno vietos gali nušalti per 2-5 minutes.
Žemiau -55
PAVOJUS SVEIKATAI! Atviros kūno vietos gali nušalti per mažiau nei 2 minutes.
Oro drėgnumas ir temperatūra, rasos taškas Oro drėgnumas – vandens garų kiekis (tiksliau, jų tankis ore), matuojamas g/m3. Atmosferoje visada yra tam tikras vandens garų kiekis. Vienu metu Žemės atmosferoje drėgmės vidutiniškai būna tiek, kad iškritusi ji padengtų planetos paviršių 2,5 cm sluoksneliu. Vandens garų kiekį ore nusako specialus rodiklis – oro drėgnumas. Jis parodo, kiek vandens garų yra 1 m³ oro. Pasiekus tam tikrą temperatūrą, oras tampa prisotintu. Tada sakoma, kad santykinis oro drėgnumas – 100%. Pasiekus tokią ribą, vandens garai kondensuojasi – susidaro vandens lašeliai. Garams kondensuojantis aukštai danguje, lašeliai arba ledo kristalėliai telkiasi į debesis, o jeigu tai vyksta arti Žemės paviršiaus, labai dažnai susidaro rūkas. Kai kondensacija vyksta prie pat Žemės paviršiaus – iškrinta rasa (žiemą – šerkšnas). Temperatūra, kai oras tampa prisotintas vandens garų, vadinama rasos tašku. Atmosferos slėgis Vienas svarbiausių orų rodiklių – atmosferos slėgis. Nors oras slegia Žemės paviršių didžiule jėga – maždaug 10 tonų į m², tačiau mes to nejaučiame. Taip yra todėl, kad slėgis žmogaus organizme yra toks pat kaip ir išorėje. Atmosferos slėgis priklauso nuo aukščio. Paprastai jis skaičiuojamas nuo jūros lygio. Vidutinis slėgis jūros lygyje yra 1013 hPa (hektopaskalių). Kylant aukštyn, oras retėja, o slėgis mažėja. Kas aštuonis metrus slėgis nukrinta vienu milibaru, tad 5 kilometrų aukštyje atmosferos slėgis yra du kartus mažesnis nei jūros lygyje. Anticiklono centre oro slėgis būna aukštesnis, ciklono- žemesnis. Anticiklonas – aukštesnio atmosferos slėgio sritis, kurios centre yra slėgio maksimumas, o į pakraščius slėgis mažėja. Šiaurės pusrutulyje anticiklono oro masė juda pagal laikrodžio rodyklę. Anticiklono apimtoje teritorijoje būna giedras sausas oras, vasarą – karščiai, žiemą – šalčiai. Ciklonas – atmosferos sūkurys su mažesniu slėgiu centre, kuriame Šiaurės pusrutulyje vėjas pučia iš visų pusių į centrą prieš laikrodžio rodyklę. Ciklono centre oras kyla į viršų, atvėsta, o ore atsiradę vandens garai kondensuojasi ir virsta debesimis, iš kurių dažnai iškrinta krituliai. Vėjo kryptis Vėjai paprastai vadinami pagal kryptį, iš kur jis pučia. Ji nusakoma pasaulio šalimis arba azimutu. Mūsų stotelė naudoja angliškus trumpinius: • šiaurės vėjas - N • pietų vėjas - S • rytų vėjas - E • vakarų vėjas - W • šiaurės rytų vėjas - NE • šiaurės vakarų vėjas - NW • pietryčių vėjas - SE • pietvakarių vėjas - SW Jei vėjo kryptis besikeičianti, gali būti pateikiamos kelios reikšmės, pvz.:NNE Kritulių kiekis Kritulių kiekis – tai vandens sluoksnio storis (milimetrais), susidaręs ant horizontalaus paviršiaus iš lietaus, dulksnos, ištirpusio sniego ir kt. reiškinių per nurodytą laiko tarpą, kai nėra išgaravimo, nutekėjimo ar susigėrimo (1 mm = 1 kg/m2 = 10 t/ha = 10 m3/ha).
